„Koks kvailys turėčiau būti, kad
leisčiau sau gyventi neįdomiai?“
MARIUS LUCKA
Keliautojas, rašytojas ir vakarėlių organizatorius Marius Lucka mėgsta
gyventi maksimaliai. Arba jis rengia per visą Lietuvą skambančius
vakarėlius, keliauja po pasaulį taip, kaip daugelis nedrįstų, ir ten, kur
daugelis nepagalvotų, arba kuriam laikui pradingsta savo kaimo sodyboje
Antazavės kaime, kur rašo eiles, daug skaito ir sportuoja. Kaip visa tai
telpa viename žmoguje?
AR IŠSIKELI KAŽKOKIŲ TIKSLŲ KELIONĖSE?
Taip. Pavyzdžiui, perskaityti tam tikrą literatūrą, para-
šyti eilėraščių, išmokti mintinai įvairių tekstų, kurie tuo
metu man atrodo verti dėmesio, nukeliauti tam tikrą
MARIAU, PASIRINKAI GYVENTI KAIME. KO-
DĖL?
Kaime gyvenu su gamta. Nepaisant metų laiko galiu
maudytis ežere. Turiu lesyklėlę, į kurią dar niekada nie-
kas nebuvo atskridęs, tad visada turiu ko laukti. Paga-
minau inkilą pelėdai, tik ir jos vis dar nemačiau, tai irgi
laukiu.
atstumą be pinigų ir pan. Tokios idėjos kyla iš vidaus,
kai leidi joms nevaržomai ir be kritikos keliauti savo vi-
dumi, kai leidi joms garsiai iš tavęs išeiti.
Kaimo bibliotekoje daug knygų, o jų niekas neskaito,
tai, galima sakyti, turiu asmeninę biblioteką. Be to, kai-
me lietus ir pilkas dangus neatrodo tokie purvini kaip
mieste. Galiausiai, Jonas Mekas sakė, kad kaime praside-
da kultūra, tai štai dabar esu jos pradžioje. Kultūrinuosi.
AR SUTIKTUM, KAD ESI STEBĖTOJAS?
GAL IŠ TO POMĖGIO IR GIMĖ „JAUNYSTĖ"
(MARIAUS DEBIUTINIS BESTSELERIS, AUT.
PAST.)?
O, taip.. Kai vasarą elegantiškai sninga beržų žirginė-
liais, kuomet jiems pagaliau pavyksta išsivaduoti nuo
buvimo kartu (tame žirginėlyje), jie kaip mažos žalios
snaigės krinta žemėn, lėtai, lėtai ir sukasi, sukasi. Tai –
žirginėlių ir ašarų laikas, kai sėdi ir žliumbi, kaip gražu!
Matyt, tie žirginėliai tikrai turėjo įtakos „Jaunystei“.
KOKIA TAVO RUTINA ANTAZAVĖJE?
Stengiuosi laikytis kelių paprastų dienos tvarkaraščio
taisyklių. Keliuosi aštuntą arba kelios minutės po aštuo-
nių, išsivalau dantis, išgeriu arbatos, suvalgau bananą ir
valandėlę praleidžiu bėgdamas. Rudenį noriu nubėgti
maratoną. Dar stengiuosi bent valandą ar pusantros
skirti laikui be telefono ir kitų trikdžių. Tuomet skaitau
knygas geltonais puslapiais, kurios kvepia savo išminti-
mi ar dar kažkuo gražiu.
KO LABIAUSIAI GYVENIME BIJAI?
Nežinau, prisiekiu, nežinau, ko bijau. Yra dalykų, kurie
man nepatinka ir jų vengiu, tačiau ar tai baimė – nema-
nau. Pavyzdžiui, man nepatinka skristi lėktuvu, tai, jei-
gu įmanoma, ir neskrendu. O jeigu neįmanoma, išgeriu
vyno ir skrendu.
AR TAU ĮDOMUS TAVO GYVENIMAS?
Mano gyvenimas man yra labai įdomus. Ir koks kvailys
turėčiau būti, kad leisčiau sau gyventi neįdomiai? Aiš-
ku, kaip ir kiekvienas gyvenimas, jis kartais linkęs pa-
tinginiauti ar pavaidinti liūdnesnįị, nei iš tiesų yra. Ta-
čiau didžiausią įdomumą man teikia kelionės, kai žinai,
kad niekas tavęs nelaukia ir tau niekur nereikia skubėti,
kai gali gyventi palapinėje ir suvokti, kad niekas nuo
tavęs nepriklauso, o tu irgi niekam nepriklausai.
Vis dėlto, manau, kad didžiausios pasaulio žmones ka-
muojančios baimės dabar yra visai ne baimės, o jų ne-
sveiko gyvenimo suvokimo pasekmės. Tokiems bailiams
pasiūlyčiau pasipriešinti savo baimėms.
25
